paprunkštauti

paprùnkštauti 1. intens. paprunkšti 1. | prk.: Sunkvežimis lėkė paprunkštaudamas rš. | refl.: Bėris bėgo pasiprunkštaudamas rš. | Greitai šalto vandens. Paprunkštauju, patrinu, užpylęs ant sprando rš. | refl.: Jis prausėsi pasigardžiuodamas, pasiprunkštaudamas rš. 2. intr. prunkštaujant pasijuokti: Tik paprùnkštauk man prie svetimų, tai net dantys iškris! Ds. Nori paprùnkštaut, tai eik užpečin, o ne už stalo! Ds. \ prunkštauti; paprunkštauti